Vairuotojo asmeninės savybės ir jų vaidmuo profesinėje veikloje

Kad būtų galima teisingai suprasti individualius psichologinius vairuotojo savitumus, nepakanka išnagrinėti atskirus psichinius procesus. Taip pat būtina žinoti psichines savybes, apibūdinančias Žmogaus asmenybę, t. y. jos kryptingumą, sugebėjimus; temperamentą ir charakterį.

Asmenybė — tai žmogus su socialiai sąlygojamomis ir individualiai pasireiškiančiomis intelektualinė-emocinėmis ir valios savybėmis. Formuojant asmenybę, svarbiausią reikšmę turi žmogaus pasaulėžiūra ir jo moraliniai bruožai.

Kad būtų galima įvertinti žmogaus veiklos kryptingumą, reikia nustatyti, kokie jo veiklos motyvai, tikslai ir siekiai, kurie susidaro poreikių, idealų, interesų ir polinkių pagrindu.

Žmogaus poreikiai (materialiniai, kultūriniai, darbiniai) priklauso nuo išsiauklėjimo ir socialinės aplinkos.

Interesai – tai žmogaus požiūris į gyvenime egzistuojančius daiktus ir reiškinius, pastangos juos suprasti, įvaldyti ir panaudoti tam tikriems tikslams.

Žmonių interesai skiriasi savo tikslais, platumu ir, pastovumu. Polinkis — tai veržimasis prie tam tikros veiklos.

Interesai ir polinkiai glaudžiai susiję su žmogaus emociniu gyvenimu.

Charakterizuojant žmogaus asmenybę, reikia žinoti jo požiūri į savo profesiją, kitas veiklos rūšis, visuomenini darbą, visuomeninius politinius klausimus, kaip jis praleidžia laisvalaikį, ar pastovūs jo interesai, kokie pagrindiniai interesai; kokie jo polinkiai ir idealai.

Sugebėjimai — tai asmenybės psichologinės savybės, kurios yra tam tikros rūšies veiklos sėkmingumo sąlyga. Sugebėjimai neįgimti, jie formuojasi žmogaus gyvenime ir veikloje. Įgimti yra ne sugebėjimai, o gabumai. Gabumai ugdomi priklausomai nuo žmogaus gyvenimo sąlygų, jo auklėjimo ir mokymo.

Žmogaus gabumus automobilio vairuotojo profesinei veiklai rodo šios savybės:

  • geras fizinis išsivystymas, ištvermingumas, vikrumas ir gera judesių koordinacija;
  • sugebėjimas lengvai susidaryti judesių įgūdžius;
  • gerai išsivysčiusios jutimo organų funkcijos ir ypač regėjimo organų bei raumenų-judinamieji pojūčiai;
  • judėjimo greičio ir erdvinių proporcijų nustatymo greitumas ir tikslumas;
  • sugebėjimas plačiai paskirstyti, greitai perkelti ir ilgai išlaikyti dėmesį;
  • gera regimoji atmintis, didelis atminties pasirengimo laipsnis;
  • atkaklumas, ryžtingumas, drąsa;
  • techniniai polinkiai, techninis mąstymas, domėjimasis profesine vairuotojo veikla;
  • emocinis pastovumas, savitvarda, drausmingumas;
  • Iniciatyvumas, nuovokumas.

Temperamentu vadinama individuali asmenybės ypatybė, nusakanti psichinių procesų eigos dinamiką.

Nervinių procesų jėga nustatoma pagal tai, kaip nervų sistema sugeba išlaikyti didelės apkrovas (dirgiklių poveikį). Pusiausvyra tai būklė, kai sujaudinimo jėgos lygios slopinimo jėgoms. Nervinių procesų balansas darnumas. Kurio nors vieno iš jų persvara suardo pusiausvyrą. Nervinių procesų judrumas rodo, kaip lengvai ir greitai persitvarko, sąlyginiai refleksai ir vienas nervinis procesas greitai pakeičiamas kitu.

Darbingumas sumažėja išgėrus net visai nedaug alkoholio

Pirmoji pagalba atsitikus avarijai – kova su laiku

Gėlių pritaikymas visur: krepšeliuose, sienose, puokštėse

Renesanso laikais įsigalėjo tradicija dovanoti gėles krepšeliuose, kurių netgi lankas būdavo gausiai jomis išpuoštas. Dabar labiau vertinami dekoratyvūs nedažyti krepšeliai, teikiama daugiau reikšmės pynimui ir formai.

Priešingai, negu kompozicijos plokščiose ar aukštose vazose, krepšeliai su gėlėmis turi sudaryti gausumo įspūdį — tarytum gėlės veržtųsi iš krepšelio. Tačiau ir šiuo atveju gėlės neturi užgožti viena kitos, o krepšelis neturi atrodyti perkrautas.

Jeigu krepšelis su lanku, nereikia žiedų išdėstyti lanko aukštyje. Jie turi būti aukščiau ir žemiau lanko. Kai kada jis apsukamas smidro šakele, bet dažniausiai paliekamas neapsuktas. Lanko šone galima pritvirtinti surištą kaspiną ar tautinę juostą, kurios galai krinta kartu su svyrančiomis šakomis. Tačiau kaspinas spalvomis neturi nustelbti gėlių. Kai krepšelis šviesus ir jame komponuojamos baltos gėlės, kompoziciją galima pagyvinti spalvingu kaspinu. Tai nebus disonansas, bet ryškus akcentas. Pavyzdžiui, pailgame krepšelyje meniškai sukomponuota spygliuočio šaka su kankorėžiais, žydinčios pakalnutės (Naujiesiems metams daug kas jas pražydina) ir spalvinga tautine juosta perjuosta dovanėlė tikrai pradžiugins jos gavėją. samanas, kuriomis užbaigiama tokia kompozicija krepšelyje, galima įsmeigti keletą bruknienojų; tai bus gražus nivansas.

Naujametinį krepšelį kartu su gėlėmis galima įkomponuoti žvakes, pakabinti žaisliuką, žiūrint kam krepšelis skiriamas: vyresniam žmogui galbūt žaisliukas ir netiks. Žvakės gali būti vienodame aukštyje su gėlėmis, o nedideles dekoratyvines galima pritvirtinti ant lanko. Žvakių spalva turi būti tokia pat, kaip ir kitur.

Krepšelyje komponuojamos skintos gėlės gali būti vienarūšės arba įvairios, tik svarbu jų spalva. Dažniausiai gėlės komponuojamos asimetriškai, o kad krepšelis nebūtų vienpusis, aukščiausias elementas turi būti ne prie pat krašto, bet šiek tiek arčiau centro (1/3 krepšelio).

Krepšelio aukštis ir dydis turi derintis su gėlių aukščiu ir žiedų dydžiu.

Plokščiame krepšelyje komponuojamos žemaūgės gėlės, giliame — stambios, mažame miniatiūrinės. Beje, mažuose krepšeliuose galima sukurti puikias miniatiūras. Jos visada tiks ir prie kiekvienos kitos dovanos. Artistui skiriamas ir įteikiamas scenoje krepšelis turi būti su „kojytėmis“.

Komponuojant skintas gėles, krepšelio vidus išklojamas polietilenine plėvele, kad ji sulaikytų drėgmę. Ant plėvelės standžiai dedamos sudrėkintos samanos ir jas norima kryptimi susmeigiamos gėlės. Galima krepšelį įdėti stiklins indą su vandeniu, pridėti samanų ir jas smeigti gėles. Indas irgi dedamas į samanas: jos ir prilaikys indą, ir uždengs.

Gėlių siena Vilniuje ir aplinkiniuose rajonuose.

Kuo pakeri žiūrovus neįprastų automobilių lenktynės?

Kai 1948 metais buvo įkurta tarptautinė vienviečių lenktyninių automobilių klasė, pradėtos organizuoti, „Grand Prix“ lenktynės, kurios šiandien jau pripažintos pasaulio pirmenybėmis ir kasmet darosi vis populiaresnės. Prie to gerokai prisidėjo televizijos reklama, nes daugelyje Vakarų Europos ir Amerikos šalin transliacijos iš kiekvienų „Grand Prix“ lenktynių tapo nuolatinėmis laidomis. Į specialias lenktynių trasas Monzoje, Zandvorte, Niurburgringe ar Longbiče varžybų dieną dabar susirenka šimtai tūkstančių žiūrovų, o dar milijonai automobilių sporto sirgalių užgniaužę kvapą stebi savo numylėtinius televizorių ekranuose.

Kuo pakeri žiūrovus šios neįprastų automobilių lenktynės?

Norint laimėti Grand Prix, reikia spausti daugiau kaip 500 arklio jėgų galios „Bolidą“ (pirmosios formulės lenktyninį automobilį) iki jo techninių galimybių ribos — pašėlusiai skrieti rizikuojant savo gyvybe. Jeigu „Grand Prix“ lenktynių dalyvis taip nesielgs, neturės jokios vilties laimėti, o nieko nesitikint, iš viso nėra ko važiuoti. Tų, kurie nori rungtyniauti, būna nedaug — apie penkiasdešimt, tačiau laikyti šias varžybas sportine konkurencija vargu ar galima, nors jų atributika neabejotinai sportiška. Geriausi lenktynininkai uždirba milijonus, o gyvybe visi rizikuoja: retai kada „Grand Prix“ lenktynės ar treniruotės apsieina be sportininkų ar žiūrovų aukų.

Kasmetinės „Grand Prix“ lenktynės susideda iš penkiolikos — septyniolikos etapų. Varžybų sezonas prasideda labai anksti — sausio pradžioje Argentinoje, kitas jų etapas vyksta truputį vėliau Brazilijoje. „Pirmosios formulės“ lenktynės šiose šalyse be galo populiarios: už šią sporto šaką šiandien čia populiaresnis gal tik futbolas. Argentiniečiai didžiuojasi savo tėvynainiais — vienu geriausiu visų laikų lenktynininku, penkis kartus pasaulio čempionu, Zuanu Manueliu Fangio, jo pėdomis pasekusiu Emersonu Fitipaldžiu, geriausiu 1974 metų lenktynininku.

Iš Brazilijos šis supergreitų automobilių ir mirtino pavojaus reginys persikelia kitas Pietų bei Šiaurės Amerikos lenktynių trasas, o nuo gegužės mėnesio didelė „Grand Prix“ lenktynių serija surengiama Vakarų Europoje. Varžybų sezonas dažniausiai baigiamas spalio mėnesį JAV ir Japonijoje.

Automobilių supirkimas Kaune po lenktynių Nemuno žiedo trasoje.

Dalyvavimas „Grand Prix“ varžybose kainuoja pasakiškus pinigus. Vien tik lenktyninio automobilio kaina siekia du milijonus dolerių, dar apie milijoną kainuoja jo priežiūra per ilgą dešimties mėnesių lenktynių sezoną. Tačiau nei automobilių firmos, gaminančios bei rengiančios lenktynėms „pirmosios formulės“ automobilius, nei patys lenktynininkai nesiskundžia dėl šių milžiniškų viską padengia reklama. Mat „Grand Prix“ lenktynių metu reklamuojami ne tik automobilių firmos bei koncernai, gaminantys „pirmosios formulės“ automobilius ar prisidedantys prie jų gamybos. Ryškūs reklaminiai užrašai, įvairiausių firmų pavadinimai ant automobilių ir lenktynininkų kombinezonų kviečia rūkyti Marlboro cigaretes, gerti Martini ar Rossi gėrimus… Už reklamą firmos dosniai atsilygina: dar ir dabar garsus lenktynininkas Nikis Lauda per metus gaudavo iš jų per milijoną dolerių.

„Moskvičių“ modernizavimo būdus ir kryptis iš dalies lėmė valstybiniai bandomieji važiavimai

Vibracija — tai aukšto dažnio ir mažų amplitudžių virpesiai

Važiuojant vingiuotu keliu, kai tenka dažnai stabdyti, naudojami šie stabdymo būdai

Būtina visuomet pasverti ne tik stabdymo galimybę ir sukibimo koeficientą (nuo kurio atvirkščiai proporcingai priklauso stabdymo kelias), bet ir stabdžių sistemos atsparumą, ypač kai dažnai stabdoma, važiuojant dideliu greičiu. Stabdžių antdėklai, labai įkaisdami be atitinkamo ataušimo, genda. Be to, ir stabdžių būgnų trinties jėga mažėja, kylant temperatūrai.

Šios problemos neliečia automobilių su diskiniais stabdžiais. Tereikia tikrinti jų stabdžių trinkelių būklę.

Važiuojant vingiuotu keliu, kai tenka dažnai stabdyti, naudojami šie stabdymo būdai: stabdymas varikliu ir stabdymas oro pasipriešinimu. Antrasis būdas efektyvus, lekiant dideliu greičiu (oro pasipriešinimas didėja proporcingai greičio kvadratui).

Varikliu stabdoma, atitraukiant koją nuo droselio valdymo pedalo. Kai greitis tiek sumažėja, jog nebėra pavojaus viršyti didžiausią leistiną variklio alkūninio veleno apsisukimų skaičių, vairuotojas įjungia sekančią žemesniąją pavarą. Didinant stabdymą tokiu būdu, įsidėmėtina, kad variklis stabdo tik varančiuosius ratus. Todėl šis būdas ne toks efektyvus, kaip stabdymas stabdžiais. Staigiai stabdant posūkyje į dešinę, labiausiai prie kelio spaudžiamas priekinis kairysis ratas, po jo ir užpakalinis kairysis. Abiejų dešiniųjų ratų apkrova sumažėjo, užpakalinis dešinysis ratas netgi pakilo nuo kelio paviršiaus.

Tačiau, važiuojant dideliu greičiu, stabdymas tiek varikliu, tiek oro pasipriešinimu duoda patenkinamus rezultatus.

Automobilių supirkimas Vilniuje

Stabdydamas prieš posūkį, vairuotojas turi tiksliai žinoti, kada reikia pradėti stabdyti. Jis privalo sumažinti greiti iki šiam posūkiui atitinkamo dydžio tiksliai tuo momentu, kai pradeda sukti. Paprastai vairuotojai, važiuodami 100 km/h, pradeda stabdyti per anksti, o važiuodami didesniu greičiu, — per vėlai. Matyt, nustatydami atstumą iki posūkio, jie dažnai nesuvokia, kad stabdymo kelias proporcingas ne tiesiog greičiui, o jo kvadratui. Vadinasi, padidėjus greičiui, pavyzdžiui, 2 kartus, stabdymo kelias pailgėja ne 2, bet 4 kartus.

Nėra kokios nors bendros taisyklės, kaip nustatyti stabdymo momentą. Vairuotojas turi pats išmokti ji tinkamai nustatyti, treniruodamasis įvairiomis sąlygomis. Tik privalo įsidėmėti: jeigu pradės stabdyti prieš posūkį per anksti, tuo sumažins tik vidutinį greitį; jeigu pradės stabdyti perdaug vėlai, automobilį ištiks šoninis slydimas ir tuo išvyka pasibaigs.

Normalus stabdymas yra toks, kuris pereina iš silpno į stiprų, paskui vėl silpnėja iki nulio. Taip stabdomas automobilis sklandžiai sustoja numatytoje vietoje. Čia negali susidaryti pavojingos situacijos. Šoninis slydimas negresia netgi slidžiausiame kelyje, padangos taip pat negenda.

Paprastai važiuojant, pirma stabdoma varikliu, t. y. nukeliant koją nuo droselio valdymo pedalo. Variklis sudaro pasipriešinimą ir sklandžiai stabdo ratus. Tik galutinis stabdymas, iki visiško sustojimo, atliekamas kojiniu stabdžiu.

REGĖJIMO NAKTĮ FIZIOLOGIJA

VARIKLIO IR VARANČIŲ RATŲ KOMPONUOTĖS

Važiavimas atbulomis ir pro vartus vienos iš svarbiausių pamokų

Nedera reikšti pretenzijų išvažiuojančiam iš stovėjimo vietos vairuotojui, kuris, važiuodamas atgal, lengvai prisilietė prie mūsų mašinos priekinio bamperio. Juk bamperiai tam ir skirti, o toks stuktelėjimas visiškai leistinas, išvažiuojant iš siauros stovėjimo vietos.

Kartais, kai už mūsų stovintis automobilis privažiavo per arti ir išvažiuoti iš stovėjimo vietos nepakanka tiesiog 2 cm, užpakalyje stovintį automobilį reikia truputį pastumti atgal rankomis. Kai kurie vairuotojai grubiai atstumia automobilį: Taip galima sužaloti bamperius.

Kad taip nepasielgtų su mūsų automobiliu, statydami jį stovėjimo vietoje, neįjunkime rankinio stabdžio. Tada mašiną lengva pastumti rankomis. Kai stovėjimo vietoje ankšta, jokiu būdu nedera palikti automobilį su stipriai užtrauktu rankiniu stabdžiu ir įjungta pavara, nes jis bus didelė kliūtis kitiems vairuotojams: apsunkins jų mašinų pastatymą į stovėjimo vietą ir išvažiavimą iš jos.

Įvažiavus atbuline eiga į tarpą tarp automobilių, labai svarbu sustoti arti šaligatvio krašto. Aišku, jeigu prieš mūsų numatytą stovėjimo vietą stovintis automobilis yra toli nuo važiuojamosios dalies krašto, mums bus labai sunku užimti vietą už jo. Todėl visada automobilį statykime arčiau šaligatvio krašto, kad netrukdytume eismui.

Važiavimas pro vartus

Jeigu vartai pakankamai platūs, važiuoti pro juos nesudėtinga. Tačiau, kai jie siauri; pirmiausia vairuotojas turi nustatyti, ar jo automobilis praeis pro juos. Važiuojant stebima ta automobilio pusė, kurioje sėdi vairuotojas. Privalu, kad atstumas tarp vartų ir kitos automobilio pusės būtų didesnis, nes sunkiau ji tiksliai išlaikyti priešingoje pusėje.

Važiuojant pro vartus tiek priekine, tiek ir atbuline eiga, automobilis nustatomas tiksliai tiesaus judėjimo kryptimi ir nedaroma posūkių vartuose, kad kartais netektų pakartoti įvažiavimo.

Kai vartai yra tiesiog prieš automobilį, vairuotojo uždavinys palyginti paprastas: tereikia mašina užimti pradinę padėtį ir atsargiai įvažiuoti pro vartus. Kai vartai yra dešinėje važiuojamosios dalies pusėje, automobilį tenka nukreipti tiesiai pagal įvažiavimo kryptį. O čia, žiūrėk, dar šaligatvis siauras, tad reikia rasti vietos posūkiui į dešinę atlikti ir pradinei padėčiai užimti. Visų pirma vairuotojas turi pasukti į važiuojamosios dalies vidurį ir nuo ten pradėti posūkį vartų link. Kartu įsitikinti, kad kelyje tikrai nėra kitų transporto priemonių ir jis netrukdo eismui.

Automobilių supirkimas Klaipėdoje

Kai vartai yra kairėje gatvės pusėje, reikia iš anksto signalizuoti posūkio rodikliais apie ketinimą sukti į vartus. Be to, vairuotojas privalo įsitikinti, kad jo perspėjimas suprastas. Priešingu atveju jis turi papildomai signalizuoti apie posūkį, iškišdamas pro langą kairiąją ranką. Būtina praleisti visas transporto priemones, važiuojančias iš priekio, nes jos turi važiavimo pirmumo teisę. Paskui, prieš sukdamas kairėn, vairuotojas išvažiuoja į važiuojamosios dalies vidurį, kad transporto priemonės galėtų jį lenkti iš dešinės, kaip to reikalauja kelių eismo taisyklės.

Greičio rekordus šturmuoja automobiliai su reaktyviniais varikliais

Jokia kariuomenė niekada negalėjo apsieiti be transporto