Nedrausmingi dviratininkai ir motociklininkai

Dviratis yra nepaprastai judri susisiekimo priemonė. Dviratininkas gali, neįspėjęs ir neapsidairęs, staigiai pasukti, išdygdamas prieš automobilį, kitaip tariant, pasukti pačiu netikėčiausiu momentu. Todėl patyrę vairuotojai vengia dviratininkų, ypač jaunų ir nedrausmingų, kaimynystės. Tokį dviratininką lengva pažinti iš važiavimo manieros. Važiuodamas greitai, nesilaikydamas dešiniojo kelio krašto, jis visada kelia vairuotojui įtarimą.

Ypač pavojingas dviratininkas, važiuojantis prieš automobilį gatvės viduriu. Išgirdęs arba pamatęs iš užpakalio automobilį, jis staigiai suka į dešinę ir dauguma atvejų, paslydęs ant tramvajaus bėgių, krinta prieš pat automobilį. Vairuotojas turi numatyti tokią galimybę ir būti pasiruošęs staigiai pasukti į kairę, kad neužkliudytų gulinčio ant kelio dviratininko, arba stabdyti.

Visada reikia važiuoti pakankamu atstumu nuo dviratininko ir žiūreti, kad jo nekliudytume ir kad mūsų nekliudytų kitas automobilis. Taip pat būtina įsitikinti, ar prieš minutę aplenktasis dviratininkas nevažiuoja už mūsų automobilio. Jeigu mes stabdysim jis gali trenktis į mūsų automobilį ir susižaloti.

Ypač pavojingi dviratininkai naktį. Paprastai jie važinėja be žibintų ir dargi neturi dviračio užpakalyje raudono šviesos atšvaito. Todėl blogai apšviestoje gatvėje jie esti beveik nematomi ir su jais lengva susidurti, tuo labiau, kad vakare jie linkę važinėti gatvės viduriu.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Panašaus atsargumo laikytasi ir mopedų atžvilgiu. Jie važiuoja greičiau už dviratininkus, bet taip pat pasižymi „judrumu“.

Daug vargo vairuotojams sudaro motociklininkai, ypač pamėgdžiojantys sportininkus. Jie įsispraudžia į siauriausias vietas, lenkia kitas transporto priemones, rizikingai kirsdami joms kelią, lekia dideliu greičiu visomis eismo juostomis, dažnai neįspėdami, kad keičia važiavimo kryptį. Privažiuodami sankryžą, prie kurios prieš raudoną šviesoforo signalą stovi. Jie nesilaiko taisyklės, pagal kurią eismo transporto priemonės turi sustoti viena už kitos pagal ta pačia tvarka pajudėti pagal signalą sankryžą.

Po avarinis saugumas – priemonės kuriomis imamasi po eismo nelaimės

Todėl vairuotojas turi būt: labai atsargus, kai kelyje greta jo atsiranda dviratis, mopedas motociklas.

Vežimai

Kinkomojo transporto vežėjai labai dažnai trukdo kelių eismui. Dauguma atvejų jie nežino kelių eismo taisyklių: nieko nenutuokia apie pirmumo teisę sankryžoje, apie draudimą važiuoti arba stovėti, nežino kelio ženklų. Vežėja „prieš srovę“ į vienos krypties eismo gatvę, vakare neuždega žibintu , dažnai nepaiso eismo saugumo.

Ketindamas aplenkti vežimą, vairuotojas turi nuo jo važiuojančio pakankamu atstumu, nes negali būti tikras, kad vežėjas kaip tik tuo momentu nepasuks į automobilio pusę. Jeigu leidžiama signalizuoti signalu, vairuotojas turi tuo signalu įspėti vežėją ir laukti, kol jis pavažiuos į dešinę. Kartais tenka labai ilgai laukti ir vis tiek lenkti nepalankiomis sąlygomis. Ypač nemalonu aplenkti sunkius vežimus, kurie paprastai nepavažiuoja į dešinę ir užstoja vairuotojui kelią.

Pirmieji tarybiniai automobiliai į užsienį buvo nusiųsti 1934 metais

Sėklos ir sodinamosios medžiagos dezinfekavimas

Cheminės kovos priemonės

Cheminėmis kovos priemonėmis jos vadinamos todėl, kad kovai su ligomis naudojamos specialios cheminės medžiagos— pesticidai. Jais augalai apipurškiami, apdulkinami, o sėkla bei sodinamoji medžiaga, patalpos, inventorius ir dirva dezinfekuojama.

Sėklos ir sodinamosios medžiagos dezinfekavimas. Cheminiu būdu sėklos beicuojamos sausais arba šlapiais beicais. Sausam gėlių sėklų beicavimui geriausiai tinka šie beicai: TMTD (tetrametiltiuramdkuifidas), cinebas ir kaptanas. 100 g sėklos reikia 0,2-0,6 g beico. Beicuoti galima tokiu būdu: į plačiakaklę stiklinę bonką supilama sėkla ir reikiamas kiekis beico. Sėklos tūris neturi viršyti pusės bonkos tūrio. (Geriau, kai mažesnė pusė bonkos.) ,Po to bonka uždaroma arba užkišama kamščiu ir vartoma į visas puses 5-10 minučių, kad beico milteliai gerai vienodai apveltų sėklą.

Šlapiam sėklų beicavimui naudojamas formalinas arba kalio permanganalas. Beicuojant formalinu, 40% formalinas atskiedžiamas vandeniu santykiu 1 :303 (1 dalis formalino I 300 dalių vandens). Gautame 0,13 formalino skiedinyje sėklos pamerkiamos (prieš tai jas laisvai supylus į retesnės medžiagos maišiukus) 5-15 minučių. Praėjus minėtam laikui, sėklos išimamos, supilamos į krūveles ir troškinamos, uždengus medžiaga, 2 valandas. Po to jos paskleidžiamos plonu sluoksniu, džiovinamos tiesioginiams saulės spinduliams neprieinamoje vietoje ir sėjamos.

Užuot merkus į skiedinį, sėklas galima sulaistyti 0,13% formalino skiediniu ir po to 2 valandas troškinti. 1 kg sėklų sulaistyti reikia 100 ml skiedinio.

Šiam reikalui kalio permanganatas naudojamas 0,1-1% koncentracijos (1 I vandens 1–10 g beico); tokiame tirpale sėklos laikomos 15-30 min.).

Svogūnų bei gumbasvogūnių šlapiam beicavimui naudojamas šiltas vanduo, kalio permanganafas, formalinas. Vandens temperatūra ir svogūnų išlaikymo vandenyje laikas priklauso nuo augalo rūšies ir nuo sukėlėjo. Šie parametrai bus nurodyti specialiojoje dalyje, aprašant atskirų gėlių rūšių ligas.

Beicuojant kalio permanganatu, gumbasvogūniai laikomi 0,5-1 % koncentracijos tirpale (5-10 g preparato 1 litrui vandens) 1-2 valandas. Tam tikslui formalinas (40%) atskiedžiamas santykiu 1 : 80, ir tokiame skiedinyje qumbasvogūniai laikomi 15-20 minučių.

Beicuojant sausu būdu, naudojamas TMTD (6 g beico 1 kg gumbasvogūnių).

Auginių dezinfekavimui naudojama kaptano arba cinebo 0,2-0,3% suspensija (1 I vandens — 2-3 g preparato). Auginiai panardinami kelioms minutėms į tokį tirpalą ir po to sodinami. Pasodintus auginius, taip pat ir žemę galima laistyti tokios pat koncentracijos cinebo arba kaptano suspensija. 1 m2 dirvos sulaistymui reikia 1-2 litrų suspensijos.

Šiltnamių, sandėlių ir inventoriaus dezinfekavimas. Didelę reikšmę šiltnaminių gėlių auginimui turi šilfnamių, inspektų, dėžučių, vazonėlių bei darbo įrankių dezinfekavimas. Šiltnamių plyšiuose slepiasi ir žiemoja įvairūs kenkėjai, o ant rėmų, dėžutėse bei vazonėliuose išsilaiko ligų sukėlėjai. Šiltnamiai dezinfekuojami tušti, išnešus iš jų visus augalus. Prieš dezinfekavimą reikia įstiklinti ir užkituoti langus, užklijuoti popieriumi arba užlipdyti moliu durų ir kitus plyšius, paliekant įėjimui ir išėjimui vienerias duris.

Dezinfekavimui geriausia naudoti gabalinę sierą. 1 m3 šiltnamio patalpos reikia sudeginti 30 g sieros. (Jeigu tuo pačiu metu norima išnaikinti ir voratinklinę erkutę, tai sieros norma padidinama iki 75 g). Siera išdėliojama Iygiomis dalimis keliose vietose ant skardos ir uždegama degančia anglimi. Jeigu deginami sieros milteliai, tai, kad geriau jie degtų, sulaistomi gazoliu. Sierą uždegus, reikia tuojau išeiti iš patalpos, nes degimo metu susidaręs sieros dvideginis (S02) yra kenksmingas žmogaus organizmui. Išėjus iš šiltnamio, užklijuot durų plyšius. Taip sandariai uždarytą šiltnamį reikia palaikyti sieros dūmuose 2 paras ir po to gerai išvėdinti.

Vietoj sieros šiltnamių dezinfekcijai galima naudoti chlorkalkes, formaliną arba kreoliną. Dezinfekuojant chlorkalkėmis, 10 I vandens reikia 300-400 g chlorkalkių. Tirpalą reikia palaikyti 2-4 valandas, kad nusistotų, tada nupilti nuo nuosėdų ir purkšti juo patalpą.

Svarbų vaidmenį higieninių kovos priemonių komplekse vaidina švara

Dezinfekuojant formalinu, šiam reikalui reikia naudoti 1-2% koncentracijos formalino tirpalą. Kovojant kartu ir su voratinkline erkute, formalino koncentraciją reikia padidinti iki 3-4%.

Purškiant šiltnamį reikia paruošti 2% kreolino tirpalą (10 litrą vandens 200 g kreolino).

Sandėlių dezinfekavimui naudojamos kalkės, chlorkalkės arba kreolinas. Dezinfekuojant kalkėrnis, naudojamas kalkių pienas. Toksiškumui padidinti pridedama 1-2% vario sulfato.

Šiltnamių ir kitoks inventorius dezinfekuojamas chlorkalkėmis, formalinu arba kreolinu. Šiam reikalui tirpalų koncentracijos turi būti šiek tiek didesnės: formalinas naudojamas 3-4%, chlorkalkės — 7-10 ir kreolinas-4-5%

IŠVEŽIMO DARBAI PO DAŽYMO KLIJINIAIS DAŽAIS

Klijiniai dažai, paruošti su gyvuliniais ar augaliniais klijais, nėra tokie patvarūs kaip kalkiniai arba kalkių-kazeino dažai, bet dėl kitų gerų savybių jie jau nuo seno vartojami vidaus patalpoms (kambariams) dažyti ir dekoruoti. Norint gerai nudažyti klijiniais dažais, reikia tinkamai paruošti paviršių.

Tinko paruošimas ir gruntavimas. Naują arba seną pertrintą tinko paviršių reikia dar kartą rūpestingai patikrinti, kad nebūtų nelygumų (duobučių, kauburėlių). Medžio trinkele arba plyta (geriausia silikatine) nuvalomos nuo paviršiaus smėlio kruopelės. Smulkūs įtrūkimai glaistyklės kampu praraižomi giliau ir suvilgius užgipsuojami. Manyti, kad smulkius įtrūkimus uždengs dažai, yra neteisinga. Plyšeliai, tiesa, uždengiami, bet jų vietoje dažytame paviršiuje dažnai atsiranda iškilios gyslos, kurias sunku neperdažius panaikinti.

Jei paviršius anksčiau buvo dažytas klijiniais arba kalkiniais dažais, tai nevalytą jį galima perdažyti tik tada, kai dažų sluoksnis yra plonas ir tvirtai laikosi. Tada, stambesnius ir praraižytus smulkesnius plyšius užtaisius kalklų-gipso arba vien gipso skiediniu ir paviršių ištisai perplovus vandeniu, galima gruntuoti ir dažyti.

Storą dažų sluoksni, nors jis dar gerai atrodytų, arba ir ploną, bet silpnai besilaikantį sluoksnį, sušlapinus (geriau šiltu vandeniu), reikia švariai nuskusti ir paviršių perplauti vandeniu. Po to, užtaisius nelygumus, gruntuoti.

Plyšiams užtaisyti gipsas tirštai maišomas ne su grynu vandeniu, bet su silpnu klijų skiediniu. Tada masė ne taip greit stingsta. Masės reikia pasidaryti tik tiek, kiek jos per 5-10 min. numatoma sunaudoti. Bestingstančios masės skiesti vandeniu nepatariama, nes ji tik išpursta, o vėliau iš plyšių išbyra. Taip pat nepatariama maišyti gipso su kreida.

Plyšius ar kitus nelygumus reikia sudrėkinti ir, užtaisius gipsu, dar užglostyti teptuku su vandeniu, kad geriau susilygintų. Išdžiūvus užtaisytos vietos pasvidinamos.

Užtaisytoms, vietoms išdžiūvus, paviršių galima gruntuoti. Gruntuojant uždaromos tinko poros. Paviršius tada mažiau ir vienodžiau geria dažus, juos galima geriau ir plonesniu sluoksniu išlyginti, ir jie tvirčiau laikosi.

Naują arba pertrintą tinką geriausia pirma gruntuoti skystu kalkių pienu, o, šiam išdžiūvus, — muilo skiediniu. Reikia pa-stebėti, kad drėgnas naujas ar pataisytas tinkas, gruntuotas kalkėmis, greičiau džiūsta ir jo paviršius būna lygesnis. Klijiniais ir dar tvirtai besilaikančiais dažais dažytą ir tik vandeniu perplautą paviršių galima iš karto gruntuoti muilo skiediniu.

Muilo skiedinys gruntavimui paruošiamas paprastai: 250— 500 g susmulkinto ūkiško ar skysto (žaliojo) muilo išverdama pusėje kibiro vandens ir paskui atskiedžiama iki pilno. Kai kas muilo skiedinį įmaišo klijų, kalkių, kuporoso, alūno, pokosto, bet paprasčiausiais atvejais šie priedai nebūtini. Jų reikia dėti tik tada, kai norima izoliuoti kurias nors rūdžių, dūmų ar drėgmės apgadintas vietas.

Veiksmingesnį gruntavimo mišinį galima paruošti taip:

150-300 g vario arba geležies kuporoso (arba alūno) ištirpinama 1,5-2 litruose vandens. Šias druskas reikia tirpinti mediniame arba glazūruotame moliniame inde. Atskirai dviejuose litruose karšto vandens ištirpinama 200-250 g iš vakaro užmerktų klijų. klijų skiedini supilamas kuporoso (arba alūno) tirpalas, ir išmaišoma.

2,5 litro vandens išverdama 200 g muilo. gautą muilo tirpalą pamažu pilama 25-30 g pokosto (arba oksolio) ir nuolatos maišoma, kol gaunamas vientisas mišinys — emulsija. Ši emulsija vėl pamažu pilama kuporoso (arba alūno) mišinį su klijais ir kartu gerai maišoma.

Gautąjį mišinį atšaldžius ir dar iki pilno kibiro (iki 10 litrų) atskiedus vandeniu, galima vartoti.

Prieš gruntuojant, dar reikia patikrinti, ar mišinys pakankamai stiprus. Tam tikslui mažas sienos plotelis patepamas mišiniu ir palaukiama, kol išdžius, paskui pašlakstoma vandeniu. Tinkamai gruntuotas paviršius neturi nei per daug šlapti, nei visai nepriimti vandens. Jei paviršius per daug šlampa, reiškia — mišinys silpnas, jei vanduo lašais rieda, lyg nuo žąsies, — mišinys per stiprus. įpylus vandens, mišinį galima susilpninti. Kadangi susilpninti yra lengviau, negu sustiprinti, todėl skiesti reikia atsargiai.

Senų baldų išvežimas po/prieš statybos darbus.

Vairuotojo asmeninės savybės ir jų vaidmuo profesinėje veikloje

Kad būtų galima teisingai suprasti individualius psichologinius vairuotojo savitumus, nepakanka išnagrinėti atskirus psichinius procesus. Taip pat būtina žinoti psichines savybes, apibūdinančias Žmogaus asmenybę, t. y. jos kryptingumą, sugebėjimus; temperamentą ir charakterį.

Asmenybė — tai žmogus su socialiai sąlygojamomis ir individualiai pasireiškiančiomis intelektualinė-emocinėmis ir valios savybėmis. Formuojant asmenybę, svarbiausią reikšmę turi žmogaus pasaulėžiūra ir jo moraliniai bruožai.

Kad būtų galima įvertinti žmogaus veiklos kryptingumą, reikia nustatyti, kokie jo veiklos motyvai, tikslai ir siekiai, kurie susidaro poreikių, idealų, interesų ir polinkių pagrindu.

Žmogaus poreikiai (materialiniai, kultūriniai, darbiniai) priklauso nuo išsiauklėjimo ir socialinės aplinkos.

Interesai – tai žmogaus požiūris į gyvenime egzistuojančius daiktus ir reiškinius, pastangos juos suprasti, įvaldyti ir panaudoti tam tikriems tikslams.

Žmonių interesai skiriasi savo tikslais, platumu ir, pastovumu. Polinkis — tai veržimasis prie tam tikros veiklos.

Interesai ir polinkiai glaudžiai susiję su žmogaus emociniu gyvenimu.

Charakterizuojant žmogaus asmenybę, reikia žinoti jo požiūri į savo profesiją, kitas veiklos rūšis, visuomenini darbą, visuomeninius politinius klausimus, kaip jis praleidžia laisvalaikį, ar pastovūs jo interesai, kokie pagrindiniai interesai; kokie jo polinkiai ir idealai.

Sugebėjimai — tai asmenybės psichologinės savybės, kurios yra tam tikros rūšies veiklos sėkmingumo sąlyga. Sugebėjimai neįgimti, jie formuojasi žmogaus gyvenime ir veikloje. Įgimti yra ne sugebėjimai, o gabumai. Gabumai ugdomi priklausomai nuo žmogaus gyvenimo sąlygų, jo auklėjimo ir mokymo.

Žmogaus gabumus automobilio vairuotojo profesinei veiklai rodo šios savybės:

  • geras fizinis išsivystymas, ištvermingumas, vikrumas ir gera judesių koordinacija;
  • sugebėjimas lengvai susidaryti judesių įgūdžius;
  • gerai išsivysčiusios jutimo organų funkcijos ir ypač regėjimo organų bei raumenų-judinamieji pojūčiai;
  • judėjimo greičio ir erdvinių proporcijų nustatymo greitumas ir tikslumas;
  • sugebėjimas plačiai paskirstyti, greitai perkelti ir ilgai išlaikyti dėmesį;
  • gera regimoji atmintis, didelis atminties pasirengimo laipsnis;
  • atkaklumas, ryžtingumas, drąsa;
  • techniniai polinkiai, techninis mąstymas, domėjimasis profesine vairuotojo veikla;
  • emocinis pastovumas, savitvarda, drausmingumas;
  • Iniciatyvumas, nuovokumas.

Temperamentu vadinama individuali asmenybės ypatybė, nusakanti psichinių procesų eigos dinamiką.

Nervinių procesų jėga nustatoma pagal tai, kaip nervų sistema sugeba išlaikyti didelės apkrovas (dirgiklių poveikį). Pusiausvyra tai būklė, kai sujaudinimo jėgos lygios slopinimo jėgoms. Nervinių procesų balansas darnumas. Kurio nors vieno iš jų persvara suardo pusiausvyrą. Nervinių procesų judrumas rodo, kaip lengvai ir greitai persitvarko, sąlyginiai refleksai ir vienas nervinis procesas greitai pakeičiamas kitu.

Automobilių supirkimas Šiauliuose

Gėlių pritaikymas visur: krepšeliuose, sienose, puokštėse

Renesanso laikais įsigalėjo tradicija dovanoti gėles krepšeliuose, kurių netgi lankas būdavo gausiai jomis išpuoštas. Dabar labiau vertinami dekoratyvūs nedažyti krepšeliai, teikiama daugiau reikšmės pynimui ir formai.

Priešingai, negu kompozicijos plokščiose ar aukštose vazose, krepšeliai su gėlėmis turi sudaryti gausumo įspūdį — tarytum gėlės veržtųsi iš krepšelio. Tačiau ir šiuo atveju gėlės neturi užgožti viena kitos, o krepšelis neturi atrodyti perkrautas.

Jeigu krepšelis su lanku, nereikia žiedų išdėstyti lanko aukštyje. Jie turi būti aukščiau ir žemiau lanko. Kai kada jis apsukamas smidro šakele, bet dažniausiai paliekamas neapsuktas. Lanko šone galima pritvirtinti surištą kaspiną ar tautinę juostą, kurios galai krinta kartu su svyrančiomis šakomis. Tačiau kaspinas spalvomis neturi nustelbti gėlių. Kai krepšelis šviesus ir jame komponuojamos baltos gėlės, kompoziciją galima pagyvinti spalvingu kaspinu. Tai nebus disonansas, bet ryškus akcentas. Pavyzdžiui, pailgame krepšelyje meniškai sukomponuota spygliuočio šaka su kankorėžiais, žydinčios pakalnutės (Naujiesiems metams daug kas jas pražydina) ir spalvinga tautine juosta perjuosta dovanėlė tikrai pradžiugins jos gavėją. samanas, kuriomis užbaigiama tokia kompozicija krepšelyje, galima įsmeigti keletą bruknienojų; tai bus gražus nivansas.

Naujametinį krepšelį kartu su gėlėmis galima įkomponuoti žvakes, pakabinti žaisliuką, žiūrint kam krepšelis skiriamas: vyresniam žmogui galbūt žaisliukas ir netiks. Žvakės gali būti vienodame aukštyje su gėlėmis, o nedideles dekoratyvines galima pritvirtinti ant lanko. Žvakių spalva turi būti tokia pat, kaip ir kitur.

Krepšelyje komponuojamos skintos gėlės gali būti vienarūšės arba įvairios, tik svarbu jų spalva. Dažniausiai gėlės komponuojamos asimetriškai, o kad krepšelis nebūtų vienpusis, aukščiausias elementas turi būti ne prie pat krašto, bet šiek tiek arčiau centro (1/3 krepšelio).

Krepšelio aukštis ir dydis turi derintis su gėlių aukščiu ir žiedų dydžiu.

Plokščiame krepšelyje komponuojamos žemaūgės gėlės, giliame — stambios, mažame miniatiūrinės. Beje, mažuose krepšeliuose galima sukurti puikias miniatiūras. Jos visada tiks ir prie kiekvienos kitos dovanos. Artistui skiriamas ir įteikiamas scenoje krepšelis turi būti su „kojytėmis“.

Komponuojant skintas gėles, krepšelio vidus išklojamas polietilenine plėvele, kad ji sulaikytų drėgmę. Ant plėvelės standžiai dedamos sudrėkintos samanos ir jas norima kryptimi susmeigiamos gėlės. Galima krepšelį įdėti stiklins indą su vandeniu, pridėti samanų ir jas smeigti gėles. Indas irgi dedamas į samanas: jos ir prilaikys indą, ir uždengs.

Gėlių siena Vilniuje ir aplinkiniuose rajonuose.